Neįtikino manęs knyga, neįtikino ir filmas. Knygą skaičiau maždaug prieš metus ir turbūt dėl to, kad apskritai labai nedaug knygų skaitau, turinį labai gerai atsimenu. Tai filmo žiūrėjimas buvo tarsi knygos sekimas, kur pastebi kiekvieną skirtumą ir galvoji, kodėl taip, o ne kitaip... Jau anksčiau rašiau, kad pastaruoju metu, jei žiūriu filmą pagal perskaitytą knygą, filmas visuomet man atrodo prastesnis. "Moteris Berlyne", "Tik su dukra", "Dykumų gėlė" - knygos labai stiprios, o filmai labai prasti. Šiuo atveju filmas eina lygiai su knyga (abiems kažko trūksta)...
Tel Avive sėkmingai dirbantis arabas gydytojas sužino, kad jo mylima žmona susisprogdino vienoje kavinėje. Penkiolika metų kartu nugyventa ir nei menkiausios minties, kad žmona galėjo būti kažkaip susijusi su teroristais. Prasideda tiesos paieškos. Ir čia istorijos knygoje ir filme išsiskiria. Nežinau, kodėl scenarijaus autorius pakeitė pabaigą (gal čia kažkokie politiniai motyvai). Filme dar mažiau galai susieina, nei knygoje. Knygą perskaičius man taip ir liko neaišku, kaip per penkiolika metų žmogus nepastebėjo, kad jo žmona susijusi su teroristų grupuotėmis. Nors... kai pagalvoji, gal taip ir būna gyvenime, tik paprastai atvirkščiai - žmonos nieko nežino apie savo vyrus teroristus... O filme, dėl pakeistos pabaigos, visai nebeaišku kokį vaidmenį vaidina gydytojo šeima ir kaip ji susijusi su teroristais...
Patiko trumpas susitikimas su pagrindiniu filmo aktoriumi Ali Sulimanu. Gerai, kad buvo trumpas, tai niekas nespėjo paklausti klausimų, nuo kurių tenka išgyventi masinį gėdos jausmą.
Nuorodos:
