Ne mano filmas. Lėtas. Nors per visą filmą prabėga beveik metai, toks jausmas, kad nieko nevyksta. Matyt tokį įspūdį sukuria statiški kadrai. Kiekviename kadre trumpas veiksmas: vyriškis prie stalo stebintis vištą ant stalo, pliaupiantis lietus į balą ruduose laukuose, vyriškis, laukiantis už kampo su pilnu popieriniu maišeliu, motina inirtingai šveičianti savo paauglę dukrą ir sceną stebinti jaunesnioji dukra... Tarsi eitum per paveikslų galeriją, kur paveikslų visuma sukuria tam tikrą nuotaiką ir pasakoja istoriją. Neteko matyti panašiai sukurto filmo. Atrodo, kad kiekvienas kadras yra svarbus ir kažką reiškia. Turbūt būtų galima gerą ir išsamią analizę parašyti, tik reikėtų filmą peržiūrėti dar kokius dešimtį kartų... Ir turbūt man netgi įdomu būtų... Bet ne mano filmas. Niūrus filmas, tamsus. Tačiau pirmuosius du trilogijos filmus ("Kadakas" ir "Altiplanas") norėčiau pamatyti, nors net nežinau apie ką.
Įdomu, kaip žmonės, susidūrę su nesuprantamais dalykais, bando juos spręsti. Nėra racionalių paaiškinimų, kodėl įprasti ir savaime suprantami dalykai staiga pasikeitė - kodėl karvės nebeduoda pieno, vištos nededa kiaušinių, nesprogsta medžiai ir niekas žemėje nedygsta. Todėl nėra ir aiškaus sprendimo, ką daryti: gal padės augalų pašventinimas, o gal kokia auka... Kažkada, kai nuėjau pas chirurgą dėl patempto nykščio (skausmas trukdė dirbti su pele), gydytojas pasiūlė šildymus. "O ar padeda", - klausiu. "Nežinau", - sako jis, "pabandykite, gal padės". "Tai", - sakau, "gal žalią arbatą gerti, gal padės?". Sako: "galite pabandyti, gal padės".
Beje, ką reiškia stručiai?
Nuorodos:
